Sėkmės istorijos
Kaip neįmanoma mokymosi užduotis tampa įmanoma: Kiniečių kalbos mokymasis
Aš visada svajojau išmokti kiniečių kalbą, taigi vieną dieną aš nuėjau į knygyną paieškoti mokomosios literatūros. Aš pamačiau kiniečių kaligrafiją, kuria visada žavėjausi. Ištisi puslapiai buvo pilni šių nuostabių ženklų, vis sunkesnių ir sunkesnių; eilutės ir taškai, kabliukai ir užraitai. Kuo toliau aš žiūrėjau į knygą, tuo sudėtingiau visa tai darėsi. Tai atrodė visiškai neįmanoma; viskas sukosi mano galvoje ir aš pasakiau sau, kad aš NIEKADA nesugebėsiu tai padaryti. Aš užtrenkiau knygą, padėjau ją atgal į lentyną ir išėjau iš parduotuvės.
Tačiau viltis miršta paskutinė. Praėjo tik metai, o aš jau mokiausi kiniečių kalbos (kai atsigavau po pirmojo šoko) Suaugusiųjų mokymosi centre. Kaip aš ir tikėjausi, buvo sunku, painu ir beviltiškai sudėtinga – bet taip nuostabu įsivaizduoti, kad galėsiu pasakyti bent sakinį kinietiškai! Dar vienas trimestras, ir aš jau tęsiau savo studijas universitete.
Dabar aš tapau tiesiog mokymosi maniake. Aš jau anksčiau girdėjau apie korteles su žodžiais. Tai mažos kvadratinės kortelės su kinietiškais hieroglifais vienoje pusėje ir tarimu bei reikšme kitoje. Tai tiesiog puikus būdas mokyris rašmenų. Dauguma kiniečių kalbos žodžių susideda iš dviejų, kartais ir daugiau, hieroglifų. Taigi šios kortelės, kurias aš pasidariau, nebuvo žodynėlis – tai lyg kalbos elementų blokai. Bet jeigu tu juos žinai, gali sudaryri žodį.
Šios kortelės keliavo su manimi visur. Jų pluoštas visada būdavo mano kišenėje ir aš jas išsitraukdavau, kai tik turėdavau laisvą minutę. Aš mokydavausi, kai eidavau gatve, laukdavau autobuso, metro – netgi kai sėdėdavau slidinėjimotrasos keltuve!
Po vieno semestro Stokholmo universitete aš staiga atsidūriau Pekine, kur galėjau mokytis dar intensyviau. Buvo puiku tiesiog būti ten – Vidurio karalystėje – ir turėti galimybę kalbėtis su žmonėmis!
Na, "kalbėtis" gal per garsiai pasakyta. Tai buvo daugiau sugebėjimas atlikti būtiniausias užduotis – bet sugebėjimas suprasti visą sakinį jau būdavo šventė. Dabar aš suprantu, kad yra įmanoma išmokti kalbą – bet tam reikia laiko, energijos, kantrybės ir tikro intereso.
Per visą tą lakią aš, tiesą sakant, nieko kito nedariau, tik mokiausi. Aš ėjau į paskaitas, dariau namų darbus, o vėliau kiekvieną popietę mokiausi su privačiu mokytoju. Aš mokiausi 11 valandų per dieną nuo 6 valandų ryto iki 7 valandų vakaro (su maždaug valandos pertrauka pietums). Po to vakare dvi valandas aš žiūrėdavau kiniečių televiziją. Tai jau mane pribaigdavo – visom šio žodžio prasmėm!
Kiniečių kalbos mokymasis buvo sunkus ir ilgas projektas, bet taip pat ir labai jaudinantis bei smagus. Dveji mokymosi metai gali jums duoti gana gerą kalbinį pagrindą; bet užtruks daug ilgiau, norint labai gerai išmokti kalbą. Neperdėdama galiu pasakyti, kat tai kainavo man kraują, prakaitą ir ašaras, bet kiekviena sekundė buvo to verta.
Catarina Lilliehöök
Geras darbas duoda gerus rezultatus. Nuspauskite klavišą, norėdami gauti daugiau patarimų savo motyvacijai!
Ši besimokančioji susidomėjo kalba, nes jai patiko kiniečių kaligrafija. Galime spėti, kad jos mokymosi stilius yra regimasis. Ar norėtumėte sužinoti, koks yra jūsų mokymosi stilius ?
Šis tekstas buvo specialiai parašytas Lingu@net Europa ir spausdinamas, su jo autorės Katarinos Lilliehöök leidimu. Ji taip pat yra parašiusi knygą kiniečių kalba apie kultūrų susidūrimus ir kultūrinius skirtumus, o taip pat knygą apie Kiniją švediškai.